virtuvinis

virtùvinis, -ė adj. (1) DŽ, NdŽ, virtuvìnis (2) [K], Š, NdŽ, KŽ; SD121, Sut, Kos36, N 1. Bgt nj. virtuvėje naudojamas, su virtuve susijęs: Virtuvìnis, priguląs pri virtuvės I. Man tos virtùvinės svarstyklės labai gerai Mžš. Čia virtuvìnis stalas Lnkv. Virtuviniai plaktukai naudojami mėsai išmušti rš. Turėjo po du įėjimu. Vienas vadinosi „paradinis“, antras virtuvinis Vaižg. | Virtuvinių ugnių dūmai buvo panašūs į mėlyną vakaro dūmą rš. Ta gėlė virtuvìnė del to, ka ana žyda i šiukšlina Plt. 2. kas virtuvėje dirba: Tik ant tų virtuvinių mergių [šeimininkė] valią turi S.Čiurl. Neišlėkit, palūkėkit valandikę, – tarė virtuvinė [merga], – tuojau vyrai pavalgys, ir aš kartu einu Žem.